Pagėgių savivaldybėje gausu išlikusių šiam kraštui būdingų savo praeities architektūra pastatų. Kaip pavyzdį galima paminėti Bitėnų kaimą, Natkiškius, Vilkyškius. Buvusius Šereitlaukio, Vilkyškių, Palumpių, Pempynės, Bubliškių, Šilgalių dvarus. Didžiasią rūpestį kelia dvarai. Šiuo atveju dažnai susiduriama su išsaugojimo, konservavimo arba atstatymo darbų problemomis. Paprastai tokie pastatai būna privatizuoti kelių savininkų iš kurių dauguma yra asocialios šeimos su kuriomis apie pastatų ir aplinkos sutvarkymą nėra galimybių susikalbėti. Tokiu atveju savivaldybės administracija nelabai gali finansuoti remonto darbų, nes taip gali būti suprasta kaip privačių interesų protegavimas už valstybines institucijos lėšas.

Vilkyškių dvaras

Ši situacija nėra pamiršta ir stengiamasi įvairiais būdais pritraukti privatų kapitalą, ieškoma galimybių ES Struktūrinių fondų paramai gauti pritaikant minėtus objektus viešiems turizmo poreikiams. Pavyzdžiui, pateikta paraiška ES Struktūrinių fondų paramai gauti pagal BPD 3.4 priemonę “Vilkyškių dvaro pastatų ir parko fragmentų atstatymo ir pritaikymo viešiems turizmo poreikiams techninės dokumentacijos parengimas“. Projekto rezultatas – būtū parengta Vilkyškių dvaro pastatų turizmo veiklai vykdyti galimybių studija, atlikti projektiniai darbai, parengtas pastatų atstatymo techninis projektas, atlikta teisinės aplinkos analizė.

          Archeologija

Taip pat gausu piliakalnių, kapinynų, senovės gyvenviečių. Savivaldybės strateginiame plane iki 2010 metų numatoma įrengti privažiavimus ir priėjimus prie lankytinų objektų: privažiavimo prie Šereitlaukio piliakalnio įrengimas, automobilių stovėjimo aikštelės prie masinių renginių vietos Rambyno kalne įrengimas, įrengti priėjimo taką prie “Milžinkapio“, priėjimo taką prie Vilkyškių piliakalnio, priėjimo taką prie Opstainių piliakalnio, dviračių tako atkarpos ?žuolų alėja – Opstainių piliakalnis įrengimas su asfalto danga.

         Laidojimo vietos

Savivaldybės teritorijoje turime 113 neveikiančių evangelikų liuteronų kapinaičių ir 7-ias veikiančias bendras kapines.

Didžiausia Pagėgių savivaldybės problema evangelikų liuteronų kapinės. Pokario metais vykusi religinių konfesijų kaita, vietinių gyventojų priverstinė emigracija, ateistinė propaganda, pagaliau moralinių vertybių nuvertėjimas, leido gimti valstybinio rango kapinių marodieriams.

Ar ne su valdžios žinia kapinių paminklai gulė į visuomeninių ir privačių namų pastatų pamatus?Kokį pavyzdį tautos sąmonėje paliko Napaleono lobio ieškotojai 1972 m. nuo žemės paviršiaus nušlavę Užbičių – Šilėnų kapines?Prie šių kasinėjimų stovėjo ne archeologai, o aukšto rango saugumiečiai. Atėjus laikui juos pakeitė metalo vagys. Ne kur kitur , o Europos metalo lydymo krosnyse ištirpo didžioji dalis mūsų kalvystės paveldo. Nykstančiuose ir išnykusiuose kaimuose atsidūrę kapinės pasmerktos pražūčiai. Ką ir kaip su jomis daryti? Akyse nykstantis kultūros paveldas ne tik sunkiai pasiekiamas dėl blogo privažiavimo. Tenka pripažinti, kad kartais tiesiog nepatogu parodyti kapinių būklę. Kapines, kaip kultūros paveldo objektą sunku pritaikyti lankymui, dar sunkiau apsaugoti jose išlikusias vertybes. Nepasakysi, jog nieko nedaroma. Seniūnijos pasitelkusios viešųjų darbų darbininkus kapines kiek įstengdamos aptvarko, tačiau jos neturi fizinių galimybių saugoti nuo vandalų paminklus ar antkapius. Užtenka net nerevizuojant apvažiuoti kapines, kad pamatytum, kad kasmet kažko netenkame. Konkrečių rekomendacijų ką daryti su nuošaliuose kaimuose esančiomis kapinėmis nesame sulaukę. Pagėgių savivaldybė nėra vien kapinių lankymo turizmą propaguojanti organizaciją. Be visuomeninių ir valstybinių institucijų pagalbos ji nepajėgi išspręsti šios problemos. Kaip prielaida problemos sprendimui galėtų būti Mažosios Lietuvos kapinių memorialo steigimas, pavyzdžiui tam pritaikant Žukų arba Plaškių bažnyčias, jų aplinka. Kaip tai padaryti kultūros paveldo specialistų rūpestis. Gal tiesiog nuošaliose kapinėse besiilsinčius kūnus reikia perlaidoti. Tai būtų didelio, bet humanistinio darbo pradžia. Gyvenimo patirtis rodo, kad atminimo šviesa pamažu gęsta. Jeigu mes to nepadarysime, kitiems to daryti jau nebereikės. Kartais reikia žengti drąsų ir netradicinį žingsnį. Kalvystės muziejaus įkūrėjas Dionizas Varkalis irgi buvo pravardžiuojamas šventvagiu, bet nuo metalo lydymo krosnies išgelbėjo dalį Klaipėdos kapinių kryžių. Tėvas Stanislovas nebus danguje turbūt pasmerktuoju už tai, kad į Palūšės bažnytėlę sunešė pakelėse besimėtančius Lietuvos kryžius. Pavyzdžių turime ne tik Lietuvoje. Švedijos evangelikai dar veikiančiose kapinėse įrengia sunykusių paminklų ekspozicijas. Paminklai kaip pas mus nemėtomi už tvoros. Tam skirtoje vietoje tvarkingai sustatomi arba paguldomi, paruošiama vieta atminimo žvakelei uždegti.

Pagėgių savivaldybės vystimosi strategijoje kultūros paveldui, jo pritaikymui turizmo ir rekreacijos reikmėms skiriama nemažai dėmesio. Be abejo, reikalinga plėsti paveldu besirūpinančių specialistų skaičių. Tačiau gyvenimas daro savo korektūras. Kyla naujų minčių, atsiranda naujų galimybių. Pagėgių savivaldybė tiki, kad bendraujant, ginčijantis, ieškant tobulesnių kultūros paveldo išsaugojimo ir pritaikymo visuomenės reikmėms sprendimo formų, bus pasiektas teigiamas rezultatas.